Aš ilgiuosi tavęs, mano jūra,
Taip, kaip ilgis žuvėdros krantų,
Tavo vandenys šalti ir sūrūs,
Atgaiva nuo kaitros spindulių.
Dūžta bangos, pasiekusios krantą,
Ir pabyra šampano purslais,
Mano mintys kažkur tolyn skrenda
Ir negrįžta pavirtę garsais.
Jūra jūra, tu moki dejuoti
Tarsi žalčio giliu šnypštimu,
Moki šaukti, moki vilioti,
Paskandint, kai jėgų neturiu.
Tu galinga, jūra motule,
Tavo valdos ištisa paslaptis,
Ten nuskendę laivai vis dar dūla,
Čia krante ramybė, viltis.
Ir brendu kranto smiltim iš lėto,
Kojos skęsta jų gausoje,
Ir jos tarsi švininėmis tampa,
Traukia jūra atgal į save.
Saulė glosto skruostus ir kūną
Ir nudažo ryškesnėm spalvom,
Atjaunėję sugrįžtam į būvį,
Tokį šviesų ir ne skolon.
Jūra jūra, aš dar sugrįšiu,
Kad ir vėl atgaivintum jėgas,
Tavo švelnų ošimą sapnuosiu
Ir plauksiu ir plauksiu per bangas.
poeta
2019-08-27 22:39:07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-08-29 10:54:33
Tai vaizdingas pokalbis su jūra, panaudojant metaforas, kurios paryškina mintį ir suteikia spalvą.
Jūra yra panaši į žmogaus sielos pasaulį, taigi ji yra patraukli,kaprizinga ir nenuspėjama, kaip ir žmogaus slapti troškimai.