Viskas skendi rugpjūčio migloje,
žemė alsuoja rytine gaiva –
sunku įžvelgti, kas šalia, tolumoje –
gaubia pilka, vėsi skara.
Bijaisi išklysti iš tako, 
išnyrančių šešėlių miglos,
žemės alsavimas nieko nepasako,
tik išleidžia atodūsį gilumos.
Vėsi danga švelniai skruostus glosto,
drėkina plaukus be atvangos –
vėjas nurimęs ir užmerkęs bluostą
tarsi lauktų, kada pakilusi saulė nusišypsos.
Šią nykią dangą norėtum išsklaidyti –
pagalbos neištiesia net ošianti banga,
tu privalai migloje nardyti –
ją prirakinusi žemės trauka.
Tyli medžiai sustingę –
it vaiduokliai šmėkščioja kelyje,
tyli ir paukščiai pabūgę –
laukia nutiesto spindulių kelio erdvėje.

Migloje neramu, tačiau nuostabu klajoti,
jei žinai gyvenimo takus praeities,
migloje gali juoktis, svajoti
ir neįsileisti bauginančio nerimo baigties.

2000–2019 m.