Nakties voratinkly išblėso Lunos veidas,
paliestas nekantrumo sirpstančios Eos,
rausvam rūke Amūras žemėn nusileido,
ieškodamas sau taikinio aukos.

Pati Venera laimina jo taiklią strėlę,
kur ji pataikys, tik žili dievai žinos –
kam šūvis tas dangaus vartus atvėrė,
kam skaudžią sielos kančią dovanos.

Ir nežinia, ar keikt dievus ar jiems dėkoti,
kai mylimųjų savo ilgimės ligi aušros...
Palaima ar bausmė jų dovanoj ištirpti –
žmogus atsakymo ieškos be paliovos,,,