ašaros kapsėjo į gyvybės ornamentą
širdies įtrūkius susiūti padėjo kartus lašas
o mergelės marijos oras pasmaugė
mano aurą
patarei paleisti, sumedžioti naują turtą
tarp prieštaringų kaukių puolanti prie 
tavo karsto, 
rėkdama pasauliui kaip įkaltį tavo vardą.

devynios minutės liko iki antrų mūsų mėnesinių
aš nieko kito kaip tavęs taip stipriai nemylėjau 
šių žodžių progą išplėsiu savo širdį atminti
prieš tavo pabaigos dieną nešiosiu mūsų vaiką.

vaikelis šypsosi man žvaigždėse
paleisiu ne tave, o kūdikį skausmuose
subtilios akys žvelgs, juk tapsi šturmuotoju aukščiausiojo teisme
jie, sako, šalin baimes! –
mane gašlus nerimas persekioja
jiems telieka būseną interpretuoti
pagal save.

baltoji rožė pasimetė tavo šermenyse –
spalva reiškė nekaltybę, bet tau įėjus į mane virtau tokia pat niekšinga velniava
dvasinga palydos rožė reiškė tik
gyvenimo tremtį – visi būsim anksčiau
ar vėliau palaidoti tokiam pat meilės
žingeidume.