Atleisk man, mama,
Nes šiandieną
Esu vyresnis metais
Už tave,
Keičiu tuos keturis dešimtmečius
Į vieną,
Tiek nukulniavęs
Atbulas dykumoje…
Keičiu riebių kupranugarių virtinę
Į rainą katiną
Užlopytam maiše,
Visi seniai jau kruopščiai
Įsitvirtinę,
Tik aš ir vėl
Lyg aitvaras
Rišuos prie vėjo
Vakare.
Keičiu visus visus
Drugnus pažįstamus
Į vieną tikrą
Karštą
Aštrų
Draugą,
Barmene, iš širdies
Šiąnakt pažindyk mus,
Nes siela taip kaskart lengviau
Vis pasikrauna.
Keičiu visas šventes,
Visuomenės dūzgimą
Į išganingą tylią
Kasdienybę,
O kandžių kantriai graužiamą
Likimą
Į danguje nakties išgręžtą
Skylę.
- - -
Barmene, nedrebėk,
Dar pilk bokalą!
Nes šiąnakt
Metais
Jau vyresnis
Esu už savo mamą.
Nerijus Laurinavičius
2019-08-14/15
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2019-08-22 08:38:09
Taip, gražiai išsiskleidė proginis (jei taip galima pasakyti) įkvėpimas, – Jūsų keturios dešimtys (1979-ųjų rugpjūčio gimtadienis, metai, patirtys), filosofiškai, kūrybiškai eina siužetiškumas. Paprasta, be spec. efektų, o tačiau... Tačiau dabar apie tai, kas virš siužeto, kas ne (at)pasakoja, bet gaubia poetiniu vualiu.
Savo įsivaizdavimus dėsčiau anksčiau, įkyriai nekartosiu, tad apibendrinant – čia dar vienas epizodas iš būties poezijos. (Be jausmo išeitų tik a la filosofinė konstrukcija. Jausmas gerai. Juolab čia jis yra persmelkianti spalva, ne raiškos priemonė). Todėl mama plaukia į kitą matmenį – kur andai buvo pasirodęs pavargęs keliauninkas (2017-05-25 kūr. Pavargusiam kelio broliui), tėtušis (2017-11-06 kūr. Aš – pulsuojantis taškas...), apskritai dar ne vienas Tu, į kurį kreipiamasi kaip į egzistencinį pašnekovą. Savo misiją tame lygmenyje turi ir barmenas – paprastas, žemiškasis (jei norima tiesiog įkalti), drauge dangiškasis – pilstantis geriamą gyvenimą...
Interpretuojama praktiškai viskas. Rainas katinas maiše. Vieno kartojimas. Tarsi koncentratas sueinam į vieną. Vakaro aitvaras, ieškojimo naktis.
Bet geriau nenagrinėjant, neskaidant skaityti, pajusti žaismę (rimto, šmaikštaus, neįvardijamo, bet menamo).
Puikus ėjimas per dykumą atbulomis. Į pradžią.
(Į samprotavimų srovę noriu įleisti nuogirdą iš gyvenimo: senukas ligonis (verbalinio ryšio nėra, visiems atrodo, kad smukęs į komą) staiga leidžiasi į kelią: apžvelgia įvykius, nuo dabarties atgal, pasakoja, pasakoja... ir galop sako: „Mamut, klausi, kur taip ilgai buvau? Taigi jau ateinu nedėlioj“. Ir sekmadienį iš šio pasaulio išėjo.)
Eilėraštis, apvaikštąs savus, asmeninius (autorinius) plotus, pataikė ir man. Šviežias kauburėlis dykumos toly. Belieka gerti ir eiti. Į susitikimą.
Einu atbulom, parašiau apgraibom, bet tikiuosi, kad dar suvokiamai.
---
Apie (citata:) Barmene, iš širdies / Šiąnakt pažindyk mus, / Nes siela taip kaskart lengviau / Vis pasikrauna – galima ir be šių eilučių, mintis pasakyta pavadinime, užtektų mosto ten ir pabaigoj.
Vartotojas (-a): Šilagėlė
Sukurta: 2019-08-17 13:03:18
Labai patiko. Jaučiamas nuoširdumas, ilgesys, beribė meilė mamai.