Neturi pabaigos prisiminimai,
Tartum skruzdė keliauja
Seniai nupjauto medžio rievėmis.
Ir taip įsigeria giliai –
Į patį kraują.
Gal kada nors
Žvaigždžių lietum iškris...

Bet kam jie –
Svetimi prisiminimai? –
Vien mano venom,
Mano gyvastis...
Tik kartais baimė, netikrumas ima,
Kad miglose paskęs,
Rūkuos išnyks.

Juk miglos rudenį aplanko...
O jau – rugpjūtis... Jau...
Dar vienas mirksnis
Ir pagautas rankom
Geltonas lapas bus.
Toliau –
Prikris jų daug...

O aš prisimenu –
Taip buvo pernai,
Užpernai.
Ir šiemet bus...

Neturi pabaigos prisiminimai,
Neturi pabaigos dangus....

2019 m. rugpjūčio  7d.