Paimk už rankos vasarą gėlėtą ir veskis ją kartu,
kur vėjas plukdo kvapą mėtų, kur pievos linksta nuo žiedų.
Į laiką, kur rudens nebūna ir medžiai visuomet žali,
kur šypsosi žiedų karūnos ir kvepia medumi.
Ten, kur lietus debesyje toks šiltas, šiltas 
lyg saulės blyksnis vandeny. Kur medžiai ošia tarsi jūra,
banguoja šakomis ir lapai kužda tarsi bangos sūrios,
tik tu jų balsą taip silpnai girdi. Jų žodžiai plaukia dangumi lyg aukso burėm 
ir dega saulės spindesy. Eilinį kartą vasara žiedus išbarsto,
pakils jie viesulu ir be žymės išnyks, tik tu stovėsi nesupratęs,
kur pradingo spalvos tirštos ant rudeniu nuauksintos žolės.
Ir pasijusi vėl kažko netekęs lyg nusibrozdinęs kelius,
bevydamas skrajojančią plaštakę, kur uogienojų kvapas toks saldus.
Ir pamatysi, kaip artėja vakaras, žiogai vėl derina stygas,
įsiklausyk, diena kaip tyliai grimzta į vakaro garsus,
į šiltą žemės grumstą, palikdama tik pilkus šešėlius.

2018-07-29