Sidabrinis išaušo rytas,
Taip iš lėto valandos slenka,
O dangus sugalvojo išlyti
Visą lietų šiltą ir šventą.
 
Ir  stebiu šį lietaus spektaklį,
Nesinori niekur skubėti,
Atsigauna suskilusi žemė,
Vandenėlio gavus po rėtį.
 
Kartais trinkteli žaibas ugninis,
Jį griausmingai dangus atkartoja,
Ir taip gera klausytis jo garso,
Kai nurimęs niekam negrūmoja.
 
Po lietaus toks švarus, grynas oras,
Visos negalios, dulkės nuplautos,
Ir vėl naujas gyvenimas ritas,
Ir laimingi upeliai kvatojas.