Nieko naujo nenutiko. Tik atėjo rytas. Tik saulė patekėjo nustatytu laiku. Paukštis užgiedojo ir nuskrido. Šuo ir vėl aplojo pro šalį einantį. O ko tikėjaisi? Su rytu kažko stulbinančiai naujo, niekuomet dar nepatirto? Tuomet reikės išmokt žiūrėt kitaip, matyt kitaip, kitaip jaust, kitaip viską priimt.

Mėta užsiplikė kavos. Pakeitė įprotį rytais gert čiobrelių arbatą? Ar tiesiog taip panorėjo to juodo gėrimo, kuriuo daugelis ir pradeda savo rytą. Kava išėjo ruda ir nelabai kokio skonio. Siurbčiodama tą neva energijos priduodantį gėrimą, žvalgėsi pro langą, gal pamatys ką neįprasto, kas paskatintų ją imtis bent jau pieštuko, jei ne spalvų. Jau savaitė ant savadarbio molberto pritvirtintas lapas kaip baltas, taip baltas. Visų spalvų spalva. Mėta šyptelėjo. Ir visų atspalvių atspalvis. Kodėl nieko nevyksta. Nei aplink, nei jos galvoje. Mėta nuslinko prie kriauklės ir išpylė tą rudą marmalą. Savęs kankinimas tuo, ko pašėlusiai nemėgsta.

Prabudo Nedorka, pasirąžė kaip būdinga katei, nušoko nuo palangės ir užkniaukė. Suprask, Mėta, ėst noriu. Ir kas per vardas. Draugė įbruko išvažiuodama prie jūros tą savo Nedorką. Ėda, miega, drasko ką nučiupusi, kandžiojasi, laižo ir vėl įkanda. Lyg nuo to mažiau skaudėtų. Mėta prideda Nedorkai ėdalo į dubenėlį. Paglosto, nes kitaip neėda. Taip pripratinta. Visi su savo įpročiais, principais. Bet juk ir ji, Mėta, turi savuosius ir juos uoliai saugo, puoselėja, daigina, aplaistydama kada ne kada ašarėlės sūrymu.

Nelabai suprasdama kodėl, Mėta ima piešt katę. Didelėmis žvairuojančiomis akimis. Tiek paniekos įdeda į tą žvilgsnį, kad pačiai kraupu. Išdidžiai išriesta nugara, uodega tiesiu taikymu į dangų, kuriame debesis, rodos, tik ir telaukia, kada jį perskros. Prapliups savimi tuomet nesustodamas. Katė visuomet savyje, su savo viskuo. Savęs neparduoda, neišduoda. Nepriklausomybės ir laisvės simboliu galėtų būt. Savo naują „darbą“ Mėta pavadins „Pasaulis pagal katę“. Jei tik gebės užbaigt. Kažkodėl paskutiniu metu pradeda ir nebaigia arba suplėšo į skutelius. Bet Pasaulis pagal katę būtų šaunu. Jei tik išeitų. „Ačiū tau, Nedorka. Geras impulsas. Pats geriausias, koks ligi šiol iš kur buvo atkeliavęs.“ Mėta susikaupia ties piešiniu. Svarbu nepamest impulso, neleist jam pasprukt. Leist katei valdyt pasaulį. Pagal save. Tegul susireikšmina. Tegul. Nepervertins savęs. Katėms tai nebūdinga. O jai, Mėtai? Ar užteks tik to talento užuomazgos įprasmint Nedorkos iššauktą impulsą? Ar užteks? Mėta užmiršta beskonį rudą marmalą, besivėlusios visą rytą po jos burną. „Palinkėk man Sėkmės, Nedorka. Tik tiek. Sėkmės.“

2019