Tobulas skausmas,
Tobulas jausmas,
Kaip man toli iki jųjų,
Vargšą likimas pjausto ant plausto,
O jis vis irias, negriūva.
 
Tol, kol gyva vilties kibirkštėlė,
Plaustas nors senas, netvirtas,
Padeda nimfos, padeda vėlės,
Tolei  esi  nemirtingas.
 
Protėvių balsas kyla ir kelia,
Baimė purslais išsitaško,
Ant paskutinės plausto svirtelės
Ilsies  ant išmesto krašto.
 
Kaip atstatyti tą šviesų rūmą,
Tiek kartų plėštą ir griautą,
Kaip sugrąžinti žmogui gerumą,
Tiek kartų muštą, apgautą.
 
Ilgas laukimas naujo sėjėjo
Sekina sielą ir kūną,
Kiek daug likimų pamatus dėjo,
O jie vis griuvo ir griuvo.

Stovi žmogus ant naujo  kranto,
Žvelgia į tolį pilnas vilčių,
Priims kaip brolį, taip ilgai lauktą,
Aprengs sušildys, vadins draugu.