Vakaras grimzta į naktį,
           kaip saulė į jūros gilumą;
žaros uždega akmenis –
           brendam kartu į tylumą 

ten, kur nebesiaučia audros,
           nurimsta šėlstantys vėjai,
kur ilsis nebylios žuvėdros –
           baltosios jūrų fėjos –

ten, kur nebeskuba bangos –
          vilnija, nesiekdamos kranto,
ten – pro atvertą langą
           dangaus – mums žvaigždės krenta...

Jos krenta, nušviesdamos naktį,
          į širdį – į pačią gilumą –
ten, kur sudeginti akmenys
          ir juos paskandinusi – Tyluma.