Raukšlėjas oda ne kad jos daugiau,
O kad įdėtas turinys mažėja.
Rašai raštus? Netiražuok, palauk – 
Lai nuo puikybės siela prablaivėja.
Kam tavo ištarmė? Kam išmintys, jausmai?
Kiekvienas vabalas juk cirpia savo žinią.
Susiturėsi – gal išliks miškai,
O ne kaprizo dėlei išguldytos plynės.
Jau siunčia dangūs daug baugių ženklų
Ir žemė stena nederli po kojom.
Nejau manai vis, kad svarbiausias – tu?
Ne skeptras rankoj – rašikliu mojuoji.
Ar negana, kad rašo kontora,
Kad protą atėmė struktūroms jų didumas?
O aš susituriu. Nutilstu. Man gana.
Tegul kvėpuoja dukterys ir sūnūs.
Tad lai gyvuoja tik tikri jausmai
Ir vertos dovanos, o ne skausmingos aukos.
Dar kad ir gyvas, bet atgyvenai.
Argi beverta pamokslaujant pliaukšti?
Nauja strategija – ne būt, o atsitraukt,
Ne atsiplėšt, suėsti, bet palikti.
Tiesa didžiausia – gyveni ne sau.
Pasaulis keičiasi. Bejėgis tyli kryptį.
Tai – užsivėrimas. Tu – ne būties dalis.
Kam jai sapnai, miražai, memuarai?
Kas išmintingas, pats užsidarys,
Jisai nelauks, kol jo vaikus uždaro.