Vienam atvėsusiam nudilusio vidurvasario rytmety
Išblunka surinktos į visumą ir buvę ryškios prasmės,
Lyg susitraukei, sumažėjai tau per didelėj būty,
Lyg ko svarbaus nesugebi dienotvarkėj atrasti
Ir ja tarytumei netyčia užspringai,
Nes pila prakaitas glitus ir oro plaučiuos maža,
Nes, kur eini ir ko, nebežinai – 
Smulkmės maišai. Kaip atiduoti grąžą?
Kelintą parašą raitai velniams krauju?
Dar vieną rytmetį! 
Maldauji.
It lošėjas.
Surinksiu liepsną!
Kaip?
Iš kibirkščių.
Nebežadėk. Tu dūmas jau išsivadėjęs,
Sutrintas juodraštis.
Tu – niekas. Ar girdi?
Smakru pienuotu piemenys apspjauna.
Atsibundi miglotam rytmety,
Užmiršęs buvęs pajėgus ir jaunas.
Menka tragedija. Stiklinėje audra.
Ne pirmas toks, tikrai ne paskutinis.
Nebesvarbu būty prasmes atrast – 
Turėjai progą perduot savo žinią.
Tavim naudojosi, ar ašimi buvai?
Mažiau sopės, jei viską išdalinęs.
Ak, tu kaupei?
Na, tai kentėk už tai,
Jei sąvartyne smirsta tavo svarbios žinios,
Kandija kilimuos ir žiurkėms patogu,
Bet kur malda mylėjusiems, mylėtiems?

Raudona saulė virš margų stogų.
Jei niekas nebudi, labai sunku išlėkti.