Atolas nutupdė smilgynus į pakelę – 
Rami bus vietelė voratinkliams džiaustyti.
Dienoj tiek darbų, kad keli ir nepakeli,
Nors atlygis lažo – nei varis, nei auksas.
Garsai svirpesių it raminantis tvarstis
Dienoj įsiaudrintą mintį užklosto.
Smagu dykaduoniams – nei sėti, nei arti,
Nei vagą ravėjamą sieksniais matuoti.
Suaugę gandrai nakčiai tupia ant kraigo,
Nes lizdo saloj – paūgėję jaunikliai,
Į pilnatį dylančią žvalgosi sraigė,
Tarytum svajoti – didžiausias jos tikslas,
O žylančios smilgos – atolo kontrastas – 
Boluoja, siūbuoja, svirplių gentį glaudžia
Ir niekas neburba Gyvenimas prastas,
Nors maršką šarvojimui voras juk audžia.