Priimsiu tai, kas man bus duota,
nepriekaištausiu niekam
ir neklausiu kam, kodėl.
Sugersiu džiaugsmą, liūdesį ir juoką
ir nerimą paslėpsiu po aukštom bangom,
po duriančiais erškėčiais,
po jų aštriais spygliais...
Vėl dieną pasitiksiu kaip ir naktį juodą,
nušvitusią žvaigždynų spindesiais.
Surinksiu trupinius visus lig vieno,
nemėtysiu ant žemės, duona juk šventa.
Rasotom pievom eisiu ir aštriom ražienom,
vis pasiilgsiu vėjo ir ošimo jūros,
ir kopų smėlio, kvepiančio pušim.
Ir gervės klyksmo praskrendančios dangaus mėliu,
jos nesuprantamos kalbos, tačiau be galo artimos.
ir rieda skruostu ašara sūri tarsi rasos karoliai
iš džiaugsmo, nerimo, gal liūdesio gaidos...

2019-07-17