Piliakalnis numaldo žmogišką menkumą,
Bet ne todėl, kad tu pasikeli arčiau dievų – 
Akių negraužia nupustyti laužo aukuriško dūmai,
Esi bent šioj viršūnėje, tad sieloje ramu
Ir mintys tarsi debesynai apžvelgiamai lėtos,
Pakalnėj liko kamanos buities, dabar tau už pečių sparnai,
Ir pakylėja dvasią giesmės, dainos, atmeni eiles poetų,
Jauti, kad čia save radai, o jei šalia draugai,
Mąslumą kaip tuos laužo dūmus išvadėja juokas,
Aplinkui ir tavy – dermė sakmės, pilnatvės ir būties prasmės.
Margi drugiai zenitui saulės šoka.
Erdvėj plačių apylinkių pravėrei tu ribas savęs paties.