Ar paguosiu tave, jog esu,
Bet būty nepaprašiusi brangstančio dėmesio krislo?
Tu girdėsi, kaip vėjas tau pakužda pamirštą vardą,
Nes draugystė – uola,
Per kurią vilnys metų netramdomai ritasi,
Gal aptrupina kiek, bet nei klibina pamatus, nei esmės nesuardo.
Tu nutūpsi į sąmonę tarsi drugys
Ir minčių buvimu nei vienos neprislėgsi,
Nes esi ta žvaigždė,
Kur nakty mano liūdinčią sielą it sergstint stebi – 
Ją išvydus suvokiu,
Kad nėr ko liūdėti, kad metas judėti į priekį,
Jei nebūtų tavęs, aš klajočiau po būtį tarytum po alkaną stepę.
Iš toli atpažinsiu artėjantį
Laiko apglamžytą kūną,
Nes šviesos akyse bus daugiau susikaupę, nei tąkart, jaunystėj.
Kai pasaulis greit kinta,
Mes liudijam tą pastovumą,
Koks tarytum stebuklas
Gyvenime tik laiminguosius ištinka.