Ir kas, kad saulė nebešviečia? –
Suskilo ji vaivorykštės take;
Ir dunda dangumi atriedantys
Auksiniai Perkūno ratai –          
Aš vėl pažadinta lekiu
Skaičiuot pabirusių žvaigždžių.

Ir eis pro šalį su lediniais žvilgsniais
Negyvi, negyvi, negyvi  žmonės –
Pašaukite mane vėjų vardais,
Kad medžiai virstų nuo jūsų šauksmo;
Ir požemiuos aidės nebylūs žodžiai:
Tau, mano miela, dar ne laikas.

Ir kas, kad žvaigždės pabiro? –
Nerinko jų niekas vaivorykštės take,
Tik snaigėmis krito ant pamėlusių lūpų;
Vaiduoklių balsais medžiai šnarėjo
Ir šaukė mane vėjų vardais
Į kalnus rinkti Perkūno žaibų.

Ir eis pro šalį negyvi žmonės
Išrinkti savo tamsos valdovo –
Kas trišakį duos, laurų vainiką uždės?
Iš požemių aidas atskries:
Ne tu, mano miela; tau dar ne laikas –
Grįžk iš kalnų saulės taku.