Negaliu aš susikaupti ir kažką rašyti,
kai už lango, prie tvorelės, gražios gėlės žydi.
Dar gerai, kad kvapo aš jau dovaną praradęs,
o tai imtų svaigt galvelė, griūčiau pasimetęs.

Štai, matau kaip boružėlė per kotelį slenka
su taškuota suknaitėle ir kažką ten renka.
Gal ją troškulys kankina, ieško atsigerti,
o gal alkana ir nori amarą nustverti.

Boružėlė septyntaškė – Dievo dovanėlė,
saugo nuo piktų kenkėjų gražią mano gėlę.
Saugo ji ir mūsų sodus, miškų medelynus,
tai gerai, kad ji gyvena, nuo kenkėjų gina!