Vėl tik rytas
ir rasa ant pakelės
liaunutės smilgos
lyg ašara
ant moters skruosto
permatomam pavidale
sustingo.
Suveltoj galvelėje
mintis viena apie
laimę stebuklingą,
neužbaigtą kaip pasakoje,
gyvenimiškai tikrą,
su prieskoniu aitriu
ant lūpų.
Žinai, o žemuogės
pievelėje ir vėl
raudonai ištiško,
saldumo ligi
bendro pakvaišimo.

Gailu liaunutės smilgos
pakelėje,
su rasa lyg ašara
ant moteriško skruosto,
kraujuotom žemuogėmis
liemeniu išpuoštos.
Ir mudviejų gailu,
žodeliuose IR VĖL
beieškančių
raiškios prasmės:

Naktimis klausomės
kvatojančio
šaižiai apuoko,
vaikome juodvarnius,
neleidžiančius
puotauti meilėje.
O rytui stojus
VĖL IR VĖL į klampų
realybės liūną, kuriame
Ištiško žemuogės.
Kraupu.
Kraujuotos. Bet
saldžios ligi bendro
mūsų pakvaišimo.

2019