Iš vaizdo gabalėlių lipdome dažnai
naktėjančiais rytais,
kai liūdnos mintys staugia.
Tikėjimą, nevisad girdimą,
nes skamba jis baltai baltai
ar drįstų kas sugriaut jam krautą laužą?..

Nebetiki pasauliu juoktųsi ar verktų,
net jeigu liepia tas, kurio dar nepažino.
Neatrastos dievybės vartuos laukia
ji žengs dulkėta saule virš laukų geltono lino.

Vadinas ji beprotė muzika dar neliesta nė karto
sukūrė ją kely beprotiškų minčių.
Jos žodis - tyčia neskambėjęs garsas,
galbūt aš keistas, bet manau, jog jį girdžiu.

Kai tobula akimirka pasiekus dangų miršta,
pavirsta dulkių dūžtančių garsu.
Lėtai lėtai klavišais slenka pirštai -
beprotė muzika užgimsta manyje
nekalbinki
daugiau nebus tylu.