Patikėsi tik tuo, ką sakys mūsų bendrosios patirtys,
O ne žodžių lukštai, net jei meilūs jie bus ir paguodžiantys,
Nes bendrystė būties tarsi sietas rūšiuodamas krato,
Kada mes – išliepsnoję – pavirstame plėnimis, dūmais ir suodžiais.
Tiek tavy, tiek many kėpso slenksčiai į Rojų ir pragarą,
Sutiktų elgesys tik nukreips kryptį sau pasirinkti.
Kas tu? Šaltas lietus ar malksna į gentainių ugniakurą?
Prisišliesi, apglėbsi ar net be „sudie“ toliuos dingsi?
Nepažįstu, kas aš, kolei ilgesio pančiai šilkiniai
Neapraizgo minčių, neprarėžia gležnos riešų odos.
Patikėsiu lašais, jei jų pragaras neišdžiovino,
Jei savais pelenais mes ištirpdome slegiantį finišo gruodą.