Dabar, kai aplinkybės už prasmės ribų,
Išleidžiu sielą paskraidyt iš kūno.
Šykštumo varžoma labai retai drebu,
Nes kiek besenstant lieka malonumų?
Paimsi žiupsniu, sauja – ne glėbiais.
Juk slūgso skrynioje ne auksas – atminimai.
Grandinė liūdesio nors verš, tačiau paleis,
Iki Olimpo kelio sau neskyniau.
Kuklu ir paprasta. Rūbelis kaip pelės.
Išseko prakaitas, kol sunešiau aruodą.
Nebesiširdiju, kad niekas nebudės – 
Audringą gyvastį uždaro kiaute gruodas.
Tad grįžt nepažadu. Kas? Kur? Kada? Kodėl?..
Nebesivargink, nesistenk atminti.
Nuo visko tolsta siela pamažėl.
... kaip dusliai dunksi užmetamos smiltys...