Kiek kartų dienos plauks tarytum debesys sausros,
Patrupindamos neskalsaus kartėlio, lūkesčių, o atgaivos – nė lašo.
Nei ant akėčių nuovargio atgult, nei aimanomis apsiklot,
Anei sulos ieškot, senus šašus nukrapščius.
Kur durys, kur langai, kur orlaidės? Tik aklinosios sienos.
Dienoj be datos žybteli kažkas, kviečiąs išlįst iš tunelio.
Ar virš tavęs ar per tave lyg debesys pralaukia skolintos trys dienos.
Iš po šašų sulos fontanas ūžteli? Neūžteli...
Todėl, kol dar ne finišas, sukrusk ir nebelauki – 
Gyvenk, judėk, nubloškus snūdą ir laukimo paralyžių.
Nes vilkė vieniša be gėdos motery teisėtai gali kaukti,
Jeigu aistros raudonis ant jos skruostų – ne apgaulingas tuščias grimas.