Aš neturėjau ką išduot,
Bet tardė – išdaviau sapnus,
Man švento dar ką nors įduokit –
Ar kas it auksas man dar bus?
 
Už naktį, žvaigždę, mėnesieną,
Už tuos praėjusius metus,
Už viltį, ją, tik ją, tik vieną,
Už miegą, saldų it medus.
 
Už viską, kas sugrįžti nebegali
Iš praeitis ir iš sapnų,
Už tą vaikystės lobį žalią
Ir pasakas, kurias menu.
 
Ir už svajonių margą šalį,
Kurion sugrįžt nebegaliu.