Nunokimo saldumas mums leidžia gyvent ne dėl gailesčio
Ir nuo žemės nerinkt kito taką pažyminčius trupinius,
Nes šimtai patirčių nuslopina pagundą suaikčioti,
Ant jautrios gyvuonies kai užsimetu drapaną rupią.
Kaip kitaip sužinočiau, kur sapnas, miražas, kas – tikra?
Juk po nuospaudų tvarsčiais jutimų jautrumas nusilpsta.
Nunokimo saldumas nuseks per vienatvinę dykrą,
Kur net judantis oras – svaigios artumos tavo šilkas,
Po kuriuo aš užgijus. Jokia praeitis nepūliuoja.
Ne, neklysti – Mirtis prie manęs priartėja kaip draugė.
Nunokimo saldumas it nimbas, nors aš – ne šventoji,
Bet palaiminti tie, kas bent gavo to skonio ragauti.