Nei prasmės, nei esmės,
Vien tik tuščias laiko gaišimas,
O kaip trokšta šlovės ir  nevertas kliedės,
Kad tik jis mūs kančių išrišimas.
 
Bet jei pats negali ir minties neturi,
Vien tik lapai tuščiais šlamėjai,
Atsistojęs išeik, nes laikai jau kiti,
Žemė spręsti problemas pradėjo.
 
Žemė sukas lėtai, jau visai pavargai,
Mes negirdime tavo dejonių,
Greitai stosis tyla ir išnyks planeta,
O su ja mūsų visos dėlionės.
 
Nebeliks ir žmonių, didelių ir mažų,
Greitai stosim prie Viešpaties vartų,
Jis sutikęs paklaus: ką gi tu padarei,
Ir kodėl neklausei mano balso.
 
Dovanojau aš jums ir girias, ir marias,
Ir žaliuojančių medžių pavėsį,
Bet vis buvo blogai ir tu juos praganei,
O dabar tu savim sumokėsi.
 
Tad kol dar nevėlu, ginkim Žemę kartu,
Sugrąžinkim jai vandenis tyrus, atsodinkim
Medžius ir žmogus nepražus ir žaliuos
Mūsų pievos ir girios.