Nemanau, jog tai šiltas vidurdienio vėjas – 
Ilgesys iš Anapus geidautą glamonę išprašė.
Iki laimės pilnos šią akimirką man jos reikėjo.
Išsinersiu iš liūdesio tarsi iš odos senosios gyvatė.
Visos juslės atgims lyg aš grįžus į mudviejų laiką,
Suklusimas užsnūs nuo žinojimo, jog tu įeisi.
Argi būna riba, kai gedėjimas baigias besaikis?
Šios būties gaivaluos nė uožuominos apie nelaisvę.
Šilto vėjo banga virpuliais audrins kaistančią odą.
Kas melavo, jog nėr kaip įbrist į nubėgusią upę?
Tu esi manyje eliksyras gyvybės. Ar nuodas?
Tegul mano kiti, jog tai vėjas vidurdienio pučia.