Ta krosnis, kur kalamas auksas,
Kur degė liepsna nemari,
Kaip viskas šį kartą pasauly,
Jau gęsta it saulė šviesi.

Iš čia kilo žmonės ir Dievas,
Karta vis nauja po kartos,
Dabar tuščios virkauja ievos
Be žiedo ir be svaigumos.

Kas amžiną ugnį gesino,
Kas žengė, į kur nevalia,
Nei žmogui, tik tam iš žvaigždynų,
Kur meilė nokina svajas.

Nei amžino sielos degimo,
Nei tų, kur tą džiaugsmą atras.