(Tai 1963 m. liepos 26 d. parašytas dienoraštinis įrašas. Parašytas ekspromtu, pieštuku, tad ir pats dabar sunkiai perskaitau. Perrašiau, galvoju, gal kam nors pasirodys įdomios ir  patiks mano  jaunystės vėjavaikiškos mintys)

Kyla vėjas. Aš sveikinu jį. Pakilk greičiau! Apsupk mane, pašiaušk plukus, kad jie subanguotų vilnimi ir nepamiršk siautulingame verpete padainuoti vėtros dainą. Aš laukiau tavęs, nes tiek daug aplinkui prisirinko visokių šiukšlių - nesudegintų pageltusių, parudusių medžių lapų patvoriuose, kaip ir apdriskusių, rašaluotų senų popieriaus   lapų aplink mane. Tu paimk juos visus į savo siautulingą glėbį ir nunešk toli toli. Išdžiovink prakaitą nuo mano kaktos, o taip pat suvelk beržo kasas, nors tikrai aš jomis grožiuosi ir myliu.

Ak, kaip buvau dėkingas tau, kai siautei viduržiemio pūgose ir aš galėjau su tavim pasigalynėti, atvira krūtine, palinkus į priekį, eiti ir eiti. Galvojau, jeigu prieš tave einu, tai kas mane sulaikys vėliau, gyvenimo vėjuose. Aš dėkingas tau, kad nupūsdavai slogias mintis, tas juodas vėliavas, kai jos akmeniu guldavo pilkuose kasdienybės keliuose, beprasmiuose darbuose. O gal nėra beprasmiškų darbų? Tada vėl galėdavau pakelti galvą, svajoti apie rankas, kurios mane laukia, apkabins ir priglaus.

Tad dažniau pakilk, audringas mano drauge, išvartyk vienumos užtvaras, veidmainystės tvirtoves. Paimki savo glėbin ir nešk, kur nėra slogaus tvaiko, beprasmės kovos už išlikimą bet kur ir bet kaip. Tu juk žinai, kur žmogus gali būti laimingas, stiprus ir gražus, nuplautas balta marių puta. Tu žinai, iš kur pakyla debesys, kur jėgos gauna griaustinis ir gimsta žaibai. Aš dar nemačiau vandenynų, net ir jūros. Nežinau ką reiškia šimtus ir tūkstančius kilometrų nieko daugiau nematyti tik vandenį, tik bangas ir čia nušvintantį, čia vėl sutemstantį dangų. Kiek daug aš dar šitame pasaulyje  nemačiau.

Tu juk žinai kuo tikiu, ko ilgiuosi ir ko reikia, kad mano ugniakuras liepsnotų skaisčią vilties ir laimės liepsna. Reikia tik tavęs. Tik tavęs, kad neapsnūsčiau, nestovėčiau vietoje ir neįtikėčiau savo bejėgiškumu. Tad paskubėk šiaušti debesis, kryžiuoti žaibus, balnoti viesulų žirgus.

Pakilk kaip niekados galingas ir maištingas iš mėlynų tolių ir aš sveikinsiu tave. Sujauk žemės miškus, laukus, vandenis ir aš gėrėsiuos tavimi. Pakelk švininę galvą, nušviesk tolumas, praskraidink akis, sujunk draugų rankas į vieną ranką ir aš dėkosiu tau. Pakilk, mylimas, laukiams, vienintelis šių laukų ir laiko drauge, vėjau!