Žinau, kad protas žino, bet tu netiki,
kad gali subyrėt žaislų dėžutė į šukes,
kad gali debesys nukrist ant žemės
vėjo pustomi ir saulė tapt šalta. 
Žinau, kad protas žino, bet tu netiki,
kad beržo žirginiai iškris
ir vėjas juos nuneš į tuščią nebūtį,
ir vėtrungės sparnai pames veržles.
Toks nesuvokiamas būties trapumas,
nors saulė šypsos danguje,
nors vėjas žaidžia su malūnais
ir kvepia žemuogėm žalia lanka.
Žinau, kad protas žino, bet tu netiki,
kad jūros dainą vėjyje girdžiu,
žinau, ji kartais mėto gintarus,
šukes sudužusių laivų.
Žinau, tačiau suprast nenoriu,
į vidų įsileist minčių, kurios visiems suprantamos,
iš sklidinos taurės sudušiančių vilčių...