Gyvenimas prašvilpė vėju,
palikdamas nykią dykumą tyloje,
net vilties žiburėlio palikti pagailėjo,
tad kur mana savastis, kieno dabar žinioje?..
Nepaliko net menko lašo gaivos
stingstančiai sielai ir kūnui – žinai, tavasis
laikas galbūt ir greitai sustos, nes kažkas
kažkur nekantriai belaukdamas tūno...
Bet pavasario saulė ir gaivūs lietaus lašai
palies niekingai nualintą tavąją būtį,
juk nieko jau nenori ir nieko neprašai,
deja, kelyje privalai įveikti likusią kliūtį.

2019 m. gegužė