Prometėjau, vienas tu sudegsi,
Nepalikęs pėdsakų jokių,
Žvaigždę tu liepsnot įžiebsi naktį,
Paskui ją visi išeis taku.
 
Jiems įduosi amžinybės raktą –
Ugnį – slėpinį dievų,
Kad jų širdys amžius plaktų,
Amžių amžius tarpe nemarių.
 
Išbuvai per šitiek amžių gyvas,
Nemarus ir paslaptingas kūrinys,
Rodės – skyrė mus ir laiko mylios,
O šiandieną  ugnį amžiną kuri.
 
Raukšlės nuo minčių kaktoj tau gilios,
Nežinai – išduos tave kuri...