Kokia, gimtasis žodi, mano nuodėmė,
Kad nepakylu aš iš prasikaltusiųjų būrio,
Einu aš su tavim lyg nemari vėlė –
Mane tu savo skambumu užbūrei.
 
Klūpiu altoriuj tavo, tu sakai – klūpėk,
Ir su manim čia prasikaltusiųjų jūra,
Vedi mane paskui save kalbėt,
Ir iš aukštai kažkas nuo skliauto žiūri.
 
Tai tu, šaukiu nebyliai, man esi –
Gimimas, duona ir altorius,
Tai tu buvai ir būsi, ir esi
Man Katekizmas, tiesos Brevijoriaus.
 
Ir su manim čia klaupiasi visi –
Tebūna taip, kaip tu, Aukščiausias, nori...