čia išlipti nebūtina gal ir turbūt
nebelaukia
kramto debesis vėjai
 išspjauna pernykščius sapnus
 
ir visai nebe aš
 
žalčio brydė lietuj
pienių laukas
dalgio žaibas rudens pakrašty
 
ir visai nebe tu
 
kiek paneši savęs
lagaminais laiškais vėjo gūsiais
nuo ledinės tylos tokią dieną
pats sau per sunkus
 
iš tenai
ne į čia
 
kur išlipti nebūtina
 
duria
 
sukramtytais nematomais paukščiais
ne mūsų
 dangus