Ant kokio žiedo, vasara, išsiskleidei tu suptis?
Ne tik gėlynai – visos pamiškės ir visos pievos mirga.
Iš jų medus kas dieną plūsta upėm,
Kur prausias laumės – aš mačiau jų žirgus.
Mačiau saulėteky, kai žilos miglos tirpo,
Rasos lašais kaip raukšles užsigydė lapas,
Kaip stiebės želmenys, kaip sočios viltys sirpo,
Kada lakštingala per naktį dalgį plakė.
Karšinčius numetė ir veltinius, ir kailinius.
Jis kaip į Rojų – pusnuogis į kiemą,
Ir tai šeimynai neatrodė kvaila,
Nes žmonės pumpurą juk turi ne po vieną.
Išsupk, apžilpink, ragink išsiskleisti,
Apglėbti būtį ir joje ištirpti.
Margoji vasara – puikiausias sielos vaistas,
Gyvybės triumfas, nugalintis mirtį.