Kasdien artėjam link tiesos
vienintelės, nepažintos,
kasdien tiesi į ją rankas,
Jau nesipriešini,
nes vėjas per stiprus,
tik galvą linkteli,
į pasimatymą su ja eini,
į tą vienintelį, kuris nesikartos.
galbūt jau nebijai tu tos dienos,
minutės, valandos,
tik ne dabar, kada mintis tamsa
užklos,
ir tuščias laikas valsą šoks,
be muzikos ir be poros.
Jis vienas slankios be vilties.
Dangus be prošvaisčių,
jau lyti nenustos...
Tuomet ir priartėsi tu prie jos
vienintelės nepažintos,
nesuprastos, bet amžinos tiesos.

2019-04-10