Nebuvau lig šiol ant jo nė karto.
Tai gerai, kad dar užkopt suspėjau,
Kur kadais Kęstučio vyrai narsūs
Už žemes čia Lietuvos kovojo.
 
Puolė hunai, puolė ir kryžiuočiai,
Degė ąžuoliniai pilies kuorai,
Ją atstatę, grioviais sienas juosė,
Pasirengę žūt, nepasiduoti.
 
Nežinau, galbūt ir medžiai verkė
Mūšiuos žuvusių didvyrių.
Neša upeliukas vardą Verknės,
Kaip istoriją senovės gyvą.
 
O gal bočių jėgą kelia iš po žemės,
Neša priesaiką net ir vaikų vaikam:
Ne, ne vien istoriją šis kalnas mena,
Mena pareigą gint šalį kiekvienam.
 
.....................................................
 
Žalias slėnis, ežeras nurimęs,
Remia dangų jovarai aukšti,
Ant piliakalnio senoliai ir jaunimas
Šventės džiaugsmo šiandien sujungti.
 
Sklinda muzika ir posmai sueiliuoti,
Dunksi būgnas, skamba gitara.
Kaip nešokti, bočiams nedainuoti,
Kai diena tarytum dovana.
 
Moterys su tautiniais drabužiais
Tarsi gėlės įvairių spalvų,
Kailiu pasipuošęs pats Kęstutis,
Didis kunigaikštis iš tiesų.
 
Vakarėja, saulė toliuos leidžias,
Gal  ir ji dar nori palūkėt,
Bet šešėliai, kur už medžių žaidžia,
Ragina sugrįžti paskubėt.
 
Pakelės peizažai, lygi kelio juosta,
Ten ir čia —  Tėvynė Lietuva.
Palikti veidai, lyg gintaras delnuose,
Lydi laime, šiluma, šviesa.