Mūsų sodai pilni gyvybės,
Čia tiek daug vaizdų, garsų,
Kartais draugiškai juos palydim,
Kartais varom su piktumu.
 
Va, jau sliekas išvertė pilvą,
Strazdui pietūs buvo geri,
Boružėlė amarus valgo,
Kad lapeliai būtų žali.
 
Patvory žaltys susiraitė,
Matyt jaučia vieta šilta,
Bet priėjus artyn, kad ims šnypšti,
Lyg  sakytum gyvatė pikta.
 
O kamanė storai zvimbuoliauja
Nesinori jai sutrukdyt,
Tegu sau su žiedeliais bendrauja,
Geras derlius tada bus matyt.
 
O jau strazdas eglės viršūnėj
Taip jau traukia giesmę drūtai,
Nuo dainos ant širdies taip gera,
Nenutilk, brolyti, tiktai.
 
Ak tie sodai, mūsų rojaus kampeliai,
Čia sustoja laikas ties jais,
Neskubėdami einam, svajojam
Ir kas metai vis raštai nauji.
 
Mes lyg žaidžiam per likusį laiką,
Jis vilioja mus eit vis tolyn,
Ir nejaučiam, kad kartais vėluojam,
Kad užmirštam kažką pasakyt.
 
Kaip būt gera užmigt su gėlynais,
Su bitutės baigtu dūzgimu,
Ir įkvėpus kvapnų jazminą,
Iškeliaut ir vėl būti kartu.