Vėl išbėgsiu į klystančią naktį,
Kol apakins žibintai,
Nustelbiantys norą surasti tylą
Ir apipavidalinti nuo jos
Atsišliejantį ilgesį.
Mėnuo dildamas trupina
Mūsų tolumas, bet lieki
Savo išpėduotame kelyje,
O man vienai nedrąsu
Ieškoti praregėjimų.
Ir greitieji traukiniai jau
Budina rytą. Nesviesiu
Nevilčių, nekelsiu –
Miegok ramiam alsavime,
Visvien karietos su mūsų svajom
Surado skirtingus tiltus.