Kaip patikėt, kad jūs ateisit,
žvaigždynais nusileisit iš dangaus
kaip palaima, o ga kaip teismas
už tylą, o gal už žodį bausit daug dažniau.

Griausmais, perkūnija, o gal nuprausit
gaiviausiom ašarom lietaus,
verkiu ne aš - gamta tik laukias -
į savo įsčių dovio temaldaus.

Prašau ir aš, jei dar prašyti duota
kažko, ko jau nelemta bus sulaukt,
širdis žaizdota ir randuota
tik popieriaus laivais į jūrą plauks.

Vien Tomo Mano pasaka kuprota
kažkur mane į tolius šauks.