Tai tik mano širdies drama,
mano nykstantys toliai.
su balta šarmo migla,
krentančia, kylančia,
savęs niekam neaukojančia.
Ir vėlei nuo stogo žvalgausi,
nuo tos atbrailos su nuodėme
mano jaunystės.
Lietus ar giedra, ar šalna,
ar viskas kartu, kai sodai
sniegu pražysta.


Tai mano galia, negalia,
mano vienatvės šauksmas.
Gęsta vakarė žara,
raudoniu, iš gėdos
per ilgai užsitęsusi.
Tik kodėl ir vėl atrandu save
ryto delne su baltojo dobilo atvaizdu?
Tik kodėl nenurimsta
širdies drama migloms klojant
jai baltąjį patalą?
Ant atbrailos, nuo kurios nežinia
ar pasiims mane baltas
išganymo angelas.

2019 05 12