Kai aš nubusiu miglinam ryte,
Būk ne kas kitas, o tik mano saule,
Man vieno kito spindulio užteks – 
Lietimo ilgesio vėl prisipildys saujos,
Plačiai plačiai atsidarys glėbys
Ir geismo himną užgiedos vėl kraujas.
Gal sapnavau, jog tu mane lieti,
Neriu į bučinį ir ten kvėpuoti liaujuos,
Bet atbundu nuo šnabždesio: Tu būk , 
Dvejonių nuodėmes pamiršęs, nes atleidęs
Ir viso kūno jaučiamas tuk tuk 
Pasklinda drovesiu rausvu žarom ant veido.
Nėra gražiau, nei skleidžias pumpurai,
Nei laimės kibirkštys į mielą žvilgsnį krinta.
Lai bus palaiminti tie miglini rytai,
Kurie tavim, o mylimas, nušvinta.