Išderėjusio amžiaus vienatvė
Supilta susisiekiančiuos induos – 
Kai išėjo suaugę savieji vaikai, supratau,
Ko kadaise liūdėjo manoji mama.
Ne vaidenos tada, kad drėgme josios akys suspindo,
Kai žegnojo mane,
Už vartelių toliau neidama.
Į gimtuosius namus aš gyvent negrįžau.
Pasiteisinau – 
Toks tas likimas.
Kad nutupdė jis ten, kur sukūriau savuosius namus,
Vis rečiau sapnavau, 
Kaip mamos ilgesys toly rymo.
O kai gimė vaikai, sužinojau, koks miegas yra neramus.
Ūkis, daržas, darbai... Mano šaknys platėjo, gilėjo.
Kaip sugrįžti atgal, jei skalsi kiekviena valanda?
Kolei man į akis kelio dulkių nepripūtė vėjas,
Kol prie slenksčio ir aš
Nesustingau, kaip mano mama,
Nes tylu namuose,
Čiulbuonėliai užaugę išskraidė.
Languose žiburiai.
Pabudėsiu.
O gal dar sugrįš?
Išderėjusio amžiaus vienatvė į laiškus nusėdo po raidę.
Laikas būtų barbent į savosios motulės duris.
Laukė.
Jau tai žinau – tarsi pamoką sunkią išmokau.
Nujautimas slogus – ko lange nežėruoja šviesa?
Susisiekiantys indai... Patirtoji vienatvė iškliokia.
Tegul mano vaikai eliksyro šio lašą bent ras.