Taip netyčia tu juos išgirdai,
Tik suprasti ne viską suspėjai.
Visą naktį kalbėjo strazdai –
Švilpiniavo, čerškėjo, ulbėjo...

Apie sausrą ir giedrą dangaus,
Apie nokstančias uogas ir lietų.
Kur plunksnuoti vaikai prisiglaus,
Naujo lizdo ieškoti reikėtų.

Kad pabosta diena nerami,
Gatvių triukšmas apkartina širdį.
Tai ir kalba strazdai naktimis,
Tik tada vienas kitą jie girdi.

Rytas eglės karūnoj sustos,
Jos viršūnė – į mėlyną dangų.
Kiek naktų tau čia giesmę kartos
Juodas strazdas prie atviro lango?