Tarp tylos ir kalbėjimo klaidžioja mintys,
Vienatvinė dykvietė – tik be vedlių karavanams.
Aš viliuosi, kad tavo oazę suradus, paleisiu skrajoti jaustuką.
Ar įžeisčiau laisvūną, išdrįsus manyti – jis mano?
Tarsi transe stebiu
Nuo šypsojimo kiek prasivėrusias lūpas,
Bet neklausiu – nors geisiu – 
Pajusti kvėpavimo virpesius
Ir nueisiu lėtai – jeigu tu sumanytum pavyti.
Lai tyloj lig saldumo nuspėjamas jausmas prisirpsta.
Akyse švies liepsna – 
Gal nė žodžio nereiks besakyti – 
Tarp kalbų prasmingiausi yra nutylėjimai,
Aimanavimas, riksmas, ekstazėj išsprūdus dejonė.
Ne aguonos pražydo – 
Po oda aistra išsiliejo,
Kai  tyliu ir svarstau,
Koks turėtų būt bučinio pirmojo skonis.