O aistringas žiedų kvaitulys
Nuo šakų lyg pavasario drykstančios skiautės.
Džiaugsmas, ką tik per barzdą varvėjęs, 
Bet išdegino tvilkantį geismą.
Nuo savy prikauptos drumzlinos praeties
Vis sunkiau ir sunkiau nusiprausti,
Nes ataidinčius būtus laikus nevalioji iš glėbio paleisti.
Keistas skonis jausmų, kai kokteilyje lašas graudumo,
Kai tupi po lentyna, 
Nes ant laktų tau vietos neliko.
Be tavęs išsivers atlaidai,
Tiek sekmadienių Mišios ir Sumos.
Argi nuodėmės tavo?
Lyg filmą matei, kur herojus ne tu – kažkas kitas.
Neša vėjas iš sodo suplėšyto nuometo skiautę.
Gaila taip, lyg tave kas po vieną pavasarį ardo.
Kurgi tas debesis,
Sielos nerimą gebantis prausti?
Pasimelstum, 
Tačiau nebeatmeni Viešpaties vardo.
Širsta tie, kas jauni – 
Nukvakai, iškvailėjai. Apsimeti?
Už langų juk giedra ir matai, kur yra orientyrai.
Jiems neduota suprast,
Kaip jautiesi, suvytas į sirmėtę,
Kaip jauti savimi,
Kada laikas iš saujų, sueižėjęs dulkėmis, 
Byra.