Stovėjau nuošalėj – pilka.
Ne kas ir tepamatė.
Ryšėjau skarele –
Dešimtmečiais tą pačią.
 
Pro šalį laikas ėjo –
Pavasariai, gyvenimai.
Rinkau, kas nubyrėjo –
Mintis, žodžius ir ašaras,
 
Ir juoką nuskambėjusį,
Tylos palaimą talpią,
Siūbavo medžiai vėjyje,
Žibėjo žemės spalvos.
 
Dabar tegu pamiršta –
Jau nebebūti laikas.
Nors atmenu aš viską –
Jau nieko nebegaila.