Šį rytą aušrojimas sprūsta atodūsiu,
Kad gervių skridimo nei paimt, nei paduoti.
Sparnai, vos šlamėdami, erdvę išskrodžia –
Nendrynuose ras trokštą tarpinę stotį,
O tau lieka kerintis, žavintis įspūdis,
Kaip vyksta kitimai, kaip skuba gyvenimas.
Mąstai, argi tavo spyruoklės jau prisuktos – 
Papildei jausmus, bet tikrai ne kišenę.
Randi dovanų – pilką numestą plunksną,
Kuri apie rytmečio skrydį primintų
Tada, kada mintys kaip akmenys sunkios,
Kai šviesos vienintelės – blausūs žibintai.