Kada užminga žemė,
žvaigždės sapnuose paklysta
ir merkia žėrinčias akis,
tyla į žemę ūko tiltais slysta
ir rodos, susilieja žemės ir dangaus dvasia.
ir rodos, tu po nakties tylą vaikštai,
pasieki net toliausius kampučius
ir nukeliauji ten, kur niekad nesi buvęs,
tu taip manai, o iš tiesų tai visa ko pradžia
ir pabaiga, kurios nebūna,
nes tu lieki joje ne kūnu, bet dvasia... 
Iš nieko, iš beribio ūko, iš debesų švelnios gijos
gyvybės kamuolius vyniojo, suko
nepažinta jėga, kaip pavadinti ją?
Jei be dažų ir be teptuko peizažai liejas be ribų.
Ir supranti, koks laikinas ir kartu amžinas 
visatos trupinėlis begalybės peizaže... 


2019-04-10